Lipskas – Kiaulių gripas

Kiaulių Gripas Žodžiai

Klausyk savęs, o ne kalbų kitu, žmogau, aš nesekiau pėdoms kitų, tiktai savais keliais ėjau,
Ir klasės suole dažnas svečias niekad nebuvau, nes mano rūbai per prasti ten buvo, greitai supratau,
Bėgdavau namo, nes noras buvo tiktai dirbti, skurdas motyvuoja, kas pasakė žlugdo, spėju net neteko nieko to patirti… Vaiko noras atsispirti, iš duobės išnirti.

Kol klasiokai žaidė žėdami į bobų foto, viskas ką galvojau naktį, kaip pratemt dar vieną diena, šito tėvo idioto, meilę reiškė smūgiais, lazdomis, vinim į kaklą, viską slėpsiu rūbais,
Ir bijojau aš užmigti, nes žinau kad teks prabusti, nuo riksmų ar žadintuvo, kur bebėgčiau, smurtas, suskiai, gal dėl to lig šiol man naktį vis dar nesimiega, bėgsiu nuo savęs lig ryto žėdamas į sniegą…

Vaiko kūnas prikimštas vienatvės, jei vienatvę gydo kumščiai, man užteks lygi senatvės,
Jei tau nesimiega, bėk, surask mane ant gatvės, gal tik viens ir kito trūkstą ligi tos pilnatvės,
Ir ne joks aš ypatingas, nenorėčiau nieko keisti, tūkstančiai tokių aplinkui, jei tik leisi atsikleisti,
Ir nereik man išsiverkti, neišspausiu netgi lašo, bet jei muzika pagydo, duokit maksimaliai baso.

Kad ir kas nutiktų, tu turėsi pasirinkti, verkti, mirti, pasiduoti ar kažkaip pakilti,
Amžinai nebėgsi, jei realiai taip pagalvojus, kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau ateis kitoks rytojus,
Gal tu nesuprasi tuo metu kaip griūna, skauda, bet tikėk žmogau manim, tai gali būti tau į naudą,
Dar savaitė, metai, tyliai… Tik per kraują … Mes pavirstame didvyriais

Būdamas penkiolikos atradau iš naujo viltį, nes tą naktį man pasakė apie tėvo mirtį,
Sėdo naktį girtas, į keleivio pusę bulkos, matomai slidu ten buvo, trenkėsi į stulpą,
Apie mirusį gerai ar nieko, prietarai taip sako, tai geriau aš patylėsiu, baigiant tekstą dedu tašką, Prisiminus, paskutiniai žodžiai prieš suvalgant kūną kapui, buvo… Buvo eik tu nachui.

Gatvėse paklydęs, prasimušęs ir nusėdės… Kad tik tu žinotum kur gyvena pikti dėdes,
Jų nerasi Delfi straipsny, čia tau ne Sopranai, protingiausi dirba tyliai, kam ta viešuma ir fanai,
Šansas buvo duotas, pasirink tik kur nueisi, iš duobės išlipti galima drąsiai jei teisingai žaisi,
Klausimas tik vienas, ar išlipęs tu atleistum, ar įstumsi ten ką kita, ar gyvent jiems leistum?

Tik praėjus šitiek metų aš jaučiuosi laivas, ugnį vien ugnim ir puolu, akinu pabaisas,
Tos kurios pradžioje mane nurašė, pastebėjus pravažiuojant dabar pačios tiktis prašo,
Pasiekiau daugiau nei jie visi kartu sudėjus, deginu mintyse, išbarstau pavėjui,
Niekada nesustosiu, kloju kelia negatyvu, parašysiu… Parašysiu iš Maldyvų…

Kad ir kas nutiktų, tu turėsi pasirinkti, verkti, mirti, pasiduoti ar kažkaip pakilti,
Amžinai nebėgsi, jei realiai taip pagalvojus, kuo greičiau pradėsi, tuo greičiau ateis kitoks rytojus,
Gal tu nesuprasi tuo metu kaip griūna, skauda, bet tikėk žmogau manim, tai gali būti tau į naudą,
Dar savaitė, metai, tyliai… Tik per kraują … Mes pavirstame didvyriais

Siųstis (320 kbsp)