Lipskas – Lokomotyvas

Žodžiai

Kelnaites tau nuplėšiu, išsiriesi tu ir rėksi, suspausiu rankom kaklą, plaukus trauksiu kol sudrėksi,
Pozoj šuniuko, nuspirti raudoni batai, rausiu smarkiai, nesigailint, tavo kūnas to nematė,
Kaimynai visą naktį, daužo mum į sienas, nebereikia net gumyčių kol raudonos tavo dienos,
Baltos servetėles, teka skaidrūs kūno skysčiai, ir, kad turim dar kažką, apsipynę melagystėm.

Susipynę du pasauliai kaip dalelės heroino, leisiu tau į veną, būsi mano išskirtinė,
Už rankos įsitrauksiu, tiesiai i bedugnę, išdarkysiu po smiltelę, mušant dvylikai palei lubas,
Suplėšytos paklodės, tavo kūnas suvarpytas, po ilgais juodais nagais, mano oda išdraskyta,
Tik sulipę mūsų kūnai, dega kaip kometos, atsiplėšti negaliu, traukia pas tave magnetai.

As busiu…. as busiu tavo vienas… susilietus musu lupoms sutrupejo visos sienos
As leisiu… as leisiu tau tiketi… svieciant nakti menesienai, as meluosiu ir zadesiu,
Tu maldausi … tu noresi tai pamirsti …. nes pajautus mano kvapa tau is naujo virpa pirstai,
Smerkia zvilgsniai, o cia laime akyse, ir si kart tai daugiau daugiau, tai daugiau nei mesa

Susipynę mūsų pirštai, bandom bėgti nuo likimo, įstatyti jau į bėgius, kaip perone kokio kino,
Jokio dyvo… Nebereikia ir motyvo, naktyje paskendę ritmo, trasoje lokomotyvo,
O aš bėgsiu… Bėgsiu, nesigręšiu, nes pamatęs tavo žvilgsnį tavo akyse nuskęstu,
Tu beprotė… Aš be saiko… Melski Dievo naujo kūno, nes jau šitas nebelaiko.

Šito tvaiko… Šito vakaro ekspreso, Vilnius, Kaunas trasoje, grakščiai kaip pora baleto,
Be tabų ar veto, mušant ritmo būgnais, prakaito lašeliam krentantiem į dugną,
Paskutinio dušo, nuvalyto tušo, subraižyto kaklo, tavo lūpdažio likučio,
Ligi kol uždusim… Kūnai plyš kaip lapai… Šitą beprotystę… Sustabdys tik kapas…

Atkalbėk, atkalbėk, atkalbėk nuo šios nakties, ištepę kūno skysčiais, tyliai bėgam nuo praeities,
Tik įėjės aš i vidų, suprantu, kad jau negrįšiu, susimaišė net vardai, nuo kasdienių melagysčių. Atkalbėk …. Atkalbėk …. Atkalbėk … Atkalbėk

Siųstis (320 kbsp)