Dėmės Prašau Numirk, Nu Žodžiai
Gal aš ne kūnas dvasinis, ir mano žodžiai ne iš klasikos,
Užpildyk savo tuštumą iliuzijom visatos pasakos,
Šitos šiukšlės…Nepažins nei Dievas tėvas, varva pro skyles visas
Ir čia aš tas lėvas?
Nuplėšiu tavo šypseną, pasiūsiu žodžiais rusiškais, “na smierti”…
Cha, cha… O tau taip tinka verkti…
Dvėsk, prašau išnyk lėtai, po biški, išgaruok ką,
O man pochui tava cenzūra, užsipisk, gali paspringt, ą?
Tavo veidas, snukis be emocijų, bet čia ne pokeris,
Suspausčiau rankomis per pusę, jei nedengtu tavo kaklo čiokeris,
Palydėsiu tave, pajudėsi kol tu stovi rakom,
Subrendimas ne kada atleidi, o kada išmoksti siųsti nachui,
Spjausiu ant tavęs realybėj, deginu sapnuose mmmm, juoksiuos,
Juoksiuos ligi kol neliks tavęs namuose, gal kokso?
Tu išmesta į gatvę mano prapūsta pro slėnius,
Tu dėmė grafiti bromo, kiemuos, mano būsena nebetelpa į rėmus.
Ir ar ne misteris fantastika lai žodžiai klasika,
Net apsičiulpus kitiem atrodai supistai pompastiškai,
Pasprink, pajausk, ką reiškia ryti nebe kotą,
O skaudžiausią ašaką, tavo lova visada paruošta…
Pamačius miltus ir kupiūrų pluoštą…
Fantastika, daugiau tikrai jau niekad, šą, šą
Tai gal parašyk man dar? Ką? A?
Dulkins palengva, tave iš lėto, tu radai saviškę vietą…
Šiukšlių… Getto…
—
Patiko? Įsigyk albumą „HHH”.
